Paskelbta: 2024 m. gruodžio 30 d., 08:03 val.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024 m. gruodžio 30 d., 12:51 val.
Per beveik trejus metus nuo tada, kai pradėjome šį savaitraštį Casino.org serialą, ištyrėme daugybę laukinių istorijų, kurias žinojome turėjo būti mitais.
Dažniausiai mes buvome teisūs. Taip mes numalšinome tokius plačiai paplitusius Vegaso įsitikinimus, kaip Huverio užtvankos viduje palaidoti kūnai, kazino, kurį Howardas Hughesas nusipirko, kad pritemdytų jo ženklą, kad galėtų miegoti, ir, žinoma, papildomas deguonis, kurį kazino pumpuoja ant savo grindų. kad lošėjai neužmigtų. (Na, mes bandė bet kokiu atveju juos pailsinti. Daugelis žmonių vis dar jais tiki.)
Tačiau kai kurios tokios istorijos baigėsi beprotiškai tiesa. Žemiau yra daugiau šių beprotiškų istorijų. Jei praleidote mūsų pirmąją partiją, peržiūrėkite „Vegas Near Myths Pt. 1. Ir kitą pirmadienį patikrinkite Pt. 3. (Šią savaitę buvo per daug, kad tilptų!)
Skraidantys rožiniai cirko cirko drambliai
„Remiantis kai kuriais pasakojimais, trumpalaikis reklaminis triukas buvo susijęs su dramblių jaunikliais, kurie buvo vežami po kazino tramvajumi, sukeldami iliuziją, kad jie skrenda“, – apie pirmąsias kazino darbo dienas 1968 m.
Iš trijų Vikipedijos citatų šiam teiginiui tik viena teigė, kad triukas iš tikrųjų įvyko. (Kiti du tuo abejojo.) 1999 m. vasario 7 d. į Las Vegaso apžvalgos žurnalas bėgo ši istorija apie Circus Circus įkūrėją Jay Sarno, šiuolaikinį PT Barnumą, kuriame reporteris Kevinas J. Evansas atsitiktinai išmetė šį sakinį 25 pastraipomis…
„Gyvas rožinis dramblys „skraido“ aplink kazino tarsi tramvajumi.
Tai buvo viskas, ką jis parašė. Jokio detalizavimo. Nejuokauju.
Mes puikiai sugebėjome pastebėti mitus, ir tai skambėjo kaip patikimiausias kandidatas, kada nors įskridęs į mūsų taikiklį tarsi oro tramvajumi.
Visų pirma, net dramblių jaunikliai mums atrodo labai sunkūs. Taigi kodėl bet kuris kazino savininkas norėtų kabėti 80 pėdų virš žmonių, kuriuos bandė paversti grįžtančiais klientais? Net jei Babaras nė vieno iš jų mirtinai nesutraiškė, sloguojantis kakas taip pat neatrodo kaip smagi naktis.
Dar svarbiau, kad nėra žinoma nė vienos nuotraukos, kurioje užfiksuotas šis tariamas reklaminis triukas. Ir nėra tokio dalyko kaip reklaminis triukas, kai nuotraukos nebūtų daromos – bent jau ne nuo fotografijos aušros. Jokių nuotraukų tai paverčia brolijos pokštu, o ne reklaminiu triuku.
Mes nebuvome pirmieji, kurie bandė sugriauti šią istoriją kaip mitą. Viena iš kitų dviejų Vikipedijos citatų buvo mūsų velionio draugo Robino Leacho, buvusio televizijos laidos „Turtingųjų ir garsių gyvenimo būdas“ vedėjo, paskutinius dešimtmečius praleidusio Las Vegaso pramogų reporterio, skiltis.
„Ar tą dieną cirko cirke buvo skraidančių dramblių? Leachas paskelbė apie tai 2011 m Las Vegaso saulė stulpelyje. (Beje, jei to neperskaitėte pusiau rėkiu britišku akcentu, padarykite sau paslaugą ir perskaitykite dar kartą taip. Lauksime…)
Leachas kartą buvo girdėjęs Las Vegaso autorių Jacką Sheehaną pasakojant šią istoriją ir, kaip ir mes, pavadino joje nesąmonėmis.
Taigi jis pasikonsultavo su Elaine Wynn, kuri aiškiai prisiminė pirmuosius cirko cirko laikus, bet ne ore sklindančių rožinių ar kitokių odelių.
Tada Leachas paprašė savo draugo Las Vegaso naujienų biure ištirti archyvus ir ieškoti įrodymų. Darrinas Bushas rado daugybę momentinių Tanya, 4 000 svarų Azijos dramblio, esančio į žemę, kadrų, kuri traukė rankenas, šaudė kauliukais savo kamienu ir minios džiaugsmui „šaukė“ Keno. (Jos lošimo triukas netgi buvo parodytas 1971 m. Džeimso Bondo filme „Deimantai yra amžinai“.)
Tačiau skraidančių dramblių jauniklių nuotraukų nebuvo, nei vienos.
„Džekas turėjo tai girdėti kaip golfo istoriją“, – sakė Bušas Leachui, kuris baigė savo stulpelį paklausdamas savo skaitytojų, ar kas nors žino tiesą.
Leachas niekada nesiėmė veiksmų, todėl manome, kad jis nenutraukė bylos ir perėjo prie ne tokių svarbių dalykų.
Seno draugo garbei kamuolį pasiėmėme po 13 metų. Mums pavyko susekti visų keturių Sarno vaikų el. pašto adresus ir kiekvieno paklausti apie skraidančius rožinius dramblius.
Deja, niekas neatsakė, bet tai nesumažino mūsų ryžto. Mes atskleidėme 1971 m. programą, kurioje aprašomi visi cirko cirko veiksmai. Mūsų dėmesį patraukė „The Cage Girls“ siužetas. Jame buvo paminėti keturi „go-go“ šokėjai, kurie šoko „Kabėdamas ant tramvajaus oro“.
Hmm. Taigi tai nustato mechanizmą, kuriuo tariamai skraido rožiniai dramblių jaunikliai. Ar priartėjome prie tiesos, ar tik sujungėme dar vieno mito kilmę?
Tada radome interviu su Sarno prieš atidarymą, kuriame jis pažadėjo „du mažus rožinius drambliukus, kuriais galite jodinėti… arba paglostyti“ per iškilmingą atidarymą 1968 m. spalio 18 d.
Ir mes sužinojome, kad mėnesio amžiaus dramblių jaunikliai sveria tik apie 300–450 svarų. Tai yra mažiau nei bendras Cage Girls ir klouno, kurį jie vaizdavo nuotraukoje kairėje, svoris.
Hmm. Taigi elementai dabar atrodė savo vietose. Vis dėlto, be fotografijos įrodymų, kad vienas iš labiausiai fotogeniškų įvykių, tariamai įvykusių šioje planetoje, buvome tvirtai ant tvoros, kaip ir Leachas.
„Tai skamba per gerai, kad būtų tiesa, – rašė jis 2011 m., – bet senais gerais Vegaso laikais viskas buvo įmanoma.
Ar kas nors negalėjo supainioti Cage Girls su Sarno rožiniais drambliukais, bandydamas prisiminti, kas skrido virš jų po to, kai per daug laiko praleido kokteilių bare?
Rožiniai drambliai yra tiesiogine prasme ką žmonės mato haliucinuodami.
Tada ir įvyko magija, dėl kurios mes gyvename. Heidi Straus, jauniausia iš Sarno vaikų, atsiuntė el. laišką.
„Tai tikra, Corey!” ji rašė. „Nežinau, ar skraidantis dramblys buvo rožinis, tačiau esu tikras, kad skrendant jam reikėjo vystyklų.
Net negalvojome jos paklausti apie sunkėjančias kakas mūsų siunčiamame el. laiške. Ji tiesiog pasisiūlė tai padaryti.
Tačiau net ir turėdami vystyklą, lošėjai žemiau esančioje duobėje nemanė, kad gali pasisekti savo vidaus organais sušvelninti skraidančio dramblio kritimą.
„Jie nebuvo labai suinteresuoti to, kas vyksta virš galvos, ir trauka baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo“, – tęsė Strausas.
Kalbant apie tai, kaip niekas negalėjo to suprasti prieš iškeliant dramblius, Strausas pasiūlė citatą, įrodančią, kas buvo jos tėvas: „Kaip mes žinotume, jei nepabandytume?
Robinai, senas draugas, laikyk, kad ši byla pagaliau nutrūkusi.
Pall šeimoje
Pirmieji ir paskutiniai žmonės, žuvę statydami Huverio užtvanką, buvo tėvas ir jo sūnus.
Prieš pradėdami tyrinėti šią istoriją, tai taip pat atrodė kaip patikimiausias mitas, kurį kada nors buvome išsprendę. Bet dar kartą, neįtikėtina, faktai buvo patikrinti.
Dar prieš pradedant statyti užtvanką, John Gregory Tierney buvo tarp inspektorių, ieškojusių statybvietės Kolorado upe aukštyn ir žemyn. 1921 m. Tierney nuvirto nuo plausto, kuriuo jojo, ir nuskendo stiprioje srovėje.
Po keturiolikos metų Tierney sūnus Patrickas tapo paskutiniu žuvusiu ant užtvankos statybose, kai mirė nukritęs nuo ką tik užbaigtos konstrukcijos.
Ir, lyg tai nebūtų pakankamai keista, tėvas ir sūnus mirė gruodžio 20 d. Jų vardai iškalti metalinėje plokštelėje šalia užtvankos.
Atminkite, kitą pirmadienį patikrinkite dar vieną „Near mitų“ leidimą. Kitu atveju kiekvieną pirmadienį ieškokite „Vegaso mitai sugriauti“. Casino.org. Spustelėkite čia, kad perskaitytumėte anksčiau sugriautus Vegaso mitus. Turite pasiūlymą dėl Vegaso mito, kurį reikia sugriauti? El. paštas corey@casino.org.
Source link
